Mano asmeninė sauso badavimo patirtis
Kūno vidinė švara visada buvo mano prioritetas, bet į badavimą žiūrėdavau skeptiškai, kol nesutikau mokytojos, kuri leido pamatyti šios praktikos esmę ir gylį.
Čia gyja ne tik kūnas, bet ir siela. Juk ne šiaip sau Jėzus keliaudavo pasninkauti į dykumas, o Buda iškeitė rūmų gyvenimą į askezę. Tik mes šiandieniniame pasaulyje pasninką suprantame visiškai kitaip, labiau orientuojamės į išorinius dalykus, bet ne į vidinius.
Su mokytojos vedimu sausame pasninke ilgiausiai esu buvusi 7 dienas. Apie visus procesus dalinsiuosi su Jumis stovyklos metu, t.y. apie tai, kaip gyja kūnas, kokia didžiulė išmintis slypi mumyse ir mūsų kūnuose. Jei tik mes pasitikėtume daugiau, jei tik mes tikėtume daugiau savimi ir aukštesne jėga.
Kokia grįžau po praktikos? Dar labiau mylinti gyvenimą ir turinti dar daugiau vidinės jėgos ir drąsos kurti jį taip, kaip aš pati jaučiu. Tuo pačiu viduje tokia ramybė, (pasi)tikėjimas, ir lengvumas, gebėjimas sustoti ir įsiklausyti, nebelėkti. Viskas jau yra.
Dėl to labai noriu dalintis, ypač su tais, kurie jaučiasi nusivylę, pasimetę, praradę save arba vis dar ieškantys savęs.